mamosblogas

Toks tėtis kaip aš nusipelnė tėvo dienos labiausiai, teigia vienas tėtis norvegas "Bergens Tidende" 2018 metų lapkričio mėnesio žurnalui. Mano šeima. Tėčio gyvenimas, sako jis, atrodo maždaug kaip slidinėjimo varžybos nuokalne Kicbiuhelyje (vok. Kitzb ühel, garsus austrų kalnų slidinėjimo kurortas). Skirtumas tik tas, kad aš užkliuvau už pirmos trasos vėliavėlės, buvau nusviestas už gynybinės tvorelės ir nusiritau nuo artimiausio kalno šlaito. Leiskite pailiustruoti. Pirmoji trasos vėliavėlė  už kurios užkliuvau buvo mūsų pirmo sūnaus gimimas. Maniau, kad gimdymo palatoje užteks to, kad pasistengsiu nenualpti. Tačiau greitai pastebėjau, kad turiu rūpintis savo gimdančia žmona. Buvo ir daugiau darbų, kurių akušerė viena nespėjo atlikti. Kieno darbas buvo šluostyti aprasojusią mano žmonos kaktą? Kas turėjo būti visada pasiruošęs paduoti sulčių ar vandens? Negana to dar turėjau informuoti šeimą kas šiuo metu vyksta. Aš net išvijau širšę iš palatos. Bet spėkit mano ž

Einam kartu su mano mažąja nauju parku gamtoje, kuris pavadintas, beje, Golfo parku. Mano dukra Eli visą laiką, kalba, klausinėja, komentuoja, vis į ką nors atkreipia mano dėmesį. Žodžiu, kalba neužsičiaupdama. Aš gal norėčiau ramybės, tiesiog eiti taku ir kvėpuoti tyru oru, negalvoti, neieškoti nieko. Bet ką gi, juk esu mama, klausau, atsakinėju, stebiuosi, atsiliepiu į dažną kreipinį 'mama', po kurio ne daug kas seka, nes tai tik šiaip dėmesio atkreipimas. Arba, jau iš vis gerai, kai atsibosta sakyti 'Ką?' paįvairinu atsakymą ir kaip kokia reperė atsakau: 'Wassup, man?' Dukra tai priima normaliai, net dėmesio nekreipia. - Mama, kodėl tas vyras taip keistai bėga? - Mama, žiūrėk kokia graži žolė. - Mama, einam pažiūrėt kas tame namelyje! Nukrypstam nuo tako ir einam žole į namelį. - Mamaaaaaaa? - Nuuuuuuuu? - Užkelk mane ant šitos tvoros! Užkeliu, bet tuoj turiu suktis 360 laipsnių kampu žiūrėti kas dedasi man už nugaros, nes ji rodo pirštu ir ša

Perspėju mamytes, kad kai išeinat pasivaikščioti, visas vaiko surinktas kriaukles, akmenukus, gyvas ir negyvas žuvis nevalia išmesti. Štai kaip man buvo. Parėjus namo iš po iškylos pliaže, ne iš karto, bet vakare duktė paklausė: -Mama, kur tos kriauklės kurias rinkome pliaže? -Eeee, - ir čia mama buvo pagauta ir jau nebeturi ką atsakyti ir jaučia, kad bus triukšmo. - Mama, kriaukles, kur? - Palikau plaiže, juk ten joms ir vieta.... -WHAT???? - klykia vaikas visomis kalbomis ir bėga skūstis ir pasakoti pasauliui apie tokį motinos žiaurumą. Motina mokosi pamoką iš savo vaiko: turėk maišelį ir tempk viską į namus, bus ir tau ramiau ir vaikas neisterikuos. Išvada: vaiko surinktų brangių artefaktų negalima išmesti, atsikratyti, palikti arba apsimesti, kad jie, kaip suaugusiam nuobodžiam žmogui, kuris jau nuo gyvenimo rūpesčių nesupranta, arba nepajėgia suprasti kas yra gražu, nėra svarbūs. Patarimas: Kitą kartą į pliažą pasiimk dėžutę skirtą vien tik sudėti pliažo radiniu