Tylos žaidimas
Einam kartu su mano mažąja nauju parku gamtoje, kuris pavadintas, beje, Golfo parku.
Mano dukra Eli visą laiką, kalba, klausinėja, komentuoja, vis į ką nors atkreipia mano dėmesį. Žodžiu, kalba neužsičiaupdama. Aš gal norėčiau ramybės, tiesiog eiti taku ir kvėpuoti tyru oru, negalvoti, neieškoti nieko.
Bet ką gi, juk esu mama, klausau, atsakinėju, stebiuosi, atsiliepiu į dažną kreipinį 'mama', po kurio ne daug kas seka, nes tai tik šiaip dėmesio atkreipimas. Arba, jau iš vis gerai, kai atsibosta sakyti 'Ką?' paįvairinu atsakymą ir kaip kokia reperė atsakau: 'Wassup, man?' Dukra tai priima normaliai, net dėmesio nekreipia.
- Mama, kodėl tas vyras taip keistai bėga?
- Mama, žiūrėk kokia graži žolė.
- Mama, einam pažiūrėt kas tame namelyje!
Nukrypstam nuo tako ir einam žole į namelį.
- Mamaaaaaaa?
- Nuuuuuuuu?
- Užkelk mane ant šitos tvoros!
Užkeliu, bet tuoj turiu suktis 360 laipsnių kampu žiūrėti kas dedasi man už nugaros, nes ji rodo pirštu ir šaukia:
- O! Žiūrėk koks laivas jūroje!
Žodžiu, panašiai kaip tame Maša ir Medved filmuke kur jie žvejoja. Maša beria klausimus:
- Ar kimba?
- O kodėl kimba?
- O dabar kimba?
- O kaip kimba?
- O kodėl nekimba?
Bet juokingiausia kaip ji šį pokalbį pabaigė. Pasirodo kalta buvau aš.
- Žinai, mama, daugiau aš su tavim nekalbėsiu, nes man jau burną skauda.
- Gerai, - atsakau, - pažaiskim 'stille leken' (norv. tylos žaidimą.)
- Ne, ne, ne! Ne 'stille leken'!
- Cha, cha, cha! - nusikvatoju į eglių viršūnes. Gera būti ir kaltu, ir nekaltu.
Mano dukra Eli visą laiką, kalba, klausinėja, komentuoja, vis į ką nors atkreipia mano dėmesį. Žodžiu, kalba neužsičiaupdama. Aš gal norėčiau ramybės, tiesiog eiti taku ir kvėpuoti tyru oru, negalvoti, neieškoti nieko.
Bet ką gi, juk esu mama, klausau, atsakinėju, stebiuosi, atsiliepiu į dažną kreipinį 'mama', po kurio ne daug kas seka, nes tai tik šiaip dėmesio atkreipimas. Arba, jau iš vis gerai, kai atsibosta sakyti 'Ką?' paįvairinu atsakymą ir kaip kokia reperė atsakau: 'Wassup, man?' Dukra tai priima normaliai, net dėmesio nekreipia.
- Mama, kodėl tas vyras taip keistai bėga?
- Mama, žiūrėk kokia graži žolė.
- Mama, einam pažiūrėt kas tame namelyje!
Nukrypstam nuo tako ir einam žole į namelį.
- Mamaaaaaaa?
- Nuuuuuuuu?
- Užkelk mane ant šitos tvoros!
Užkeliu, bet tuoj turiu suktis 360 laipsnių kampu žiūrėti kas dedasi man už nugaros, nes ji rodo pirštu ir šaukia:
- O! Žiūrėk koks laivas jūroje!
Žodžiu, panašiai kaip tame Maša ir Medved filmuke kur jie žvejoja. Maša beria klausimus:
- Ar kimba?
- O kodėl kimba?
- O dabar kimba?
- O kaip kimba?
- O kodėl nekimba?
Bet juokingiausia kaip ji šį pokalbį pabaigė. Pasirodo kalta buvau aš.
- Žinai, mama, daugiau aš su tavim nekalbėsiu, nes man jau burną skauda.
- Gerai, - atsakau, - pažaiskim 'stille leken' (norv. tylos žaidimą.)
- Ne, ne, ne! Ne 'stille leken'!
- Cha, cha, cha! - nusikvatoju į eglių viršūnes. Gera būti ir kaltu, ir nekaltu.
Comments
Post a Comment