Darbo paieškos Norvegijoje kai esi kitatautis



Kitataučiui Norvegijoje nėra lengva. Nežinau kodėl taip yra. Šalis šiaip tolerantiška, žmonės ramūs, kriminogeningė situacija tikrai labai rami, vagysčių nėra, žmogžudysčių irgi labai mažai, o jeigu būna tai jas dažniausiai įvykdo kitataučiai. Žodžiu ramuma, bet su ta ramuma irgi yra bėdų.

Norvegai mėgsta laikytis prie savų. Kitataučių nepuldinėja, bet tiesiog juos ignoruoja. Ramiai, tyliai apeina ir tiek. Darbo situacijoje mėgsta, kad kitatautis suprastų juos iš pusės dialektu ištarto žodžio. Jeigu kitatautis nors ir panašus į juos praveria burną ir norvegas išgirsta kažką kitokio, tiesiog nusišypso ir padeda kitatautį galvoje į tam skirtą lentynėlę. Lentynėlės pavadiniams maždaug toks: "Užsienietis. Nieko nesupranta apie mano šalį ir mane. Apeiti."

Tačiau pasitaiko ir tokių situacijų, kai užsieniečiai greitai prisitaiko. Jie kaip lakmuso popieriėliai, tik švyst ir pamiršo kas juos siejo su tėvyne, kada jų šalies nepriklausomybės diena (kartą sutikau tokią lietuvę), kokie jie ten buvo, kokia buvo jų aplinka. Tiesiog jie ir namuose daug negalvodami geriau prisitaikė, nes turi tokią savybę - būti tokie kaip ir dauguma, atliepti madas, elgesio būdus ir gyvenimo modelį.  Tokius norvegai priima ir ant lentynėlės parašo: "Toks kaip ir mes. Akceptuoti. Priimti kaip savą. Pamiršti, kad yra užsienietis."

Tačiau įdomiau tikriausiai pakalbėti apie tuos, kuriems sekasi sunkiau. Ten kur nėra problemos ir diskutuoti nėra apie ką. Neseniai sutikau Svetlaną iš Sankt Peterburgo, kuri atvyko į šalį nes susipažino su vyru norvegu ir sukūrė su juo šeimą. Svetlana net daktaro laipsnį atsivežė iš Sankt Peterburgo. Dabar ji nori tapti vidurinės mokyklos mokytoja. Šalyje ji jau penktus metus. Pastovaus darbo dar neturi. Jos mokslinis laipsnis turbūt lemia, kad ji daug gilinasi, kartais pakritikuoja vietinius, o tai jiems nepatinka. Jos norvegų kalbos žinios labai geros, tačiau ji turi rusišką akcentą. Spręskite patys kaip norvegai ją įvertins ir į kurią iš lentynėlių padės? Turbūt kartais į vieną, kartais į kitą.


Aš pati, manau, esu tarp lentynėlių, nes mane domina kita kultūra, gerbiu jų tradicijas, skaitau jų laikraščius, žiūriu jų televiziją. Kiti atvykėliai visiškai kapsuliuojasi savo kultūroje - žiūri savo televiziją, kalba tik savo kalba, bendrauja tik su savos tautos atstovais. Man taip nepatinka, tačiau turiu ir kultūrinį barjerą nesu labai greitai prisitaikanti, esu apsunkusi nuo savo kultūros, nors ir labai norėčiau save vadinti kosmopolite.

Dėl to, kad matau skirtumą tarp vietinių ir atvykėlių visada atkreipiu dėmesį į straipsnius spaudoje apie kitataučius. Man įdomu ką jie patiria, ką pasakoja, kaip čia išgyvena. Šį kartą "Bergens Tidende", savo mėgstamame vietos laikraštyje, perskaičiau apie sirijietį Iyadą. Jo isoriją išverčiau ir publikuoju čia.
Rašau ne tik dėl to, kad įdomu pažiūrėti kaip kitiems atvykėliams sekasi, bet ir dėl to kad sugriaučiau mitus apie žaibišką sėkmę išvykus, praturtėjimą pakeitus šalį ir kitas bei panašias stebuklines pasakas ir nesąmones.
Pasirodo Sirijiečiai irgi tuo naiviai tikėjo, manė, kad bus labai įvertinti ir gyvens geriau nei savo gimtinėje, bus dėstytojais, mokytojais ir darželio aukėltojais. Bet realybė yra kitokia.
Taigi sirijiečio Yiado gyvenančio Bergene istorija.


YADAS NORI BŪTI NAUDINGAS VISUOMENEI

Visus praėjusius metus 32 metų sirijietis Iyadas Alswelem ieškojo darbo. Jis siuntė savo darbo prašymus į įvairiausias darbovietes. Tačiau jo elektroninio pašto dėžutė pilna neigiamų atsakymų. Visi jie maždaug panašūs: "Šį kart tau nepavyko."

Prieš tris metus Alswelemas kartu su dviem savo broliais pabėgo iš karo nusiaubtos Sirijos ir rado prieglobstį Norvegijoje. Gimtinėje yra likę jo tėvai ir dar septyni broliai ir seserys.

- Turėjau darbą, šeimą ir draugų; turėjau gyvenimą. Staiga praradau viską. Negalėjau net iš namų išeiti. Supratau, kad daugiau taip negaliu. Jeigu norėjau ten likti turėjau eiti ir kariauti. Supratau, kad jeigu nenoriu to daryti turiu išvykti, - pasakoja Alswelemas.

Kelionė į Norvegiją buvo dramatiška. Gumine valtimi jis perplaukė viduržemio jūrą.
Atvykęs į Norvegiją du metus lankė pažintinę programą pabėgėliams.

Kalba pralaužta

- Šios programos dėka gavau pajamas. Išmokau kalbą ir maniau, kad kai pabaigsiu kursus gausiu darbą, - sako Iyadas.

Jo kalbos ir literatūros mokytojo bakalauro diplomas iš Sirijos buvo pripažintas. Iyadas pradėjo ieškoti darbo.

- Pateikiau prašymus dirbti gimtosios kalbos mokytoju, netgi kai darbo vietos nebuvo viešai paskelbtos. Galiu drąsiai teigti, kad pateikiau prašymus labai įvairiems darbams. Vaikščiojau po darbovietes, prisistatinėjau ir sakiau, kad nusiunčiau ir savo raštišką prašymą.
            Jis ne kartą buvo pakviestas į darbo pokalbį, tačiau atsakymas visada tas pats: jis neatitiko reikalavimų.

- Situacija beviltiška. Jaučiu, kad padariau viską ką galėjau, tačiau neturiu jokio šanso. Akivaizdu, kad negaunu darbo dėl savo kitoniško vardo, - sako Alswelemas.

Trokšta  būti visuomenės dalis

Nuo atvykimo pradžios Yiadas turi laikiną leidimą gyventi Norvegijoje. Naujos taisyklės dėl pajamų teigia, kad jis neatitinka reikalavimų gauti pastovų leidimą gyventi šalyje jeigu nėra uždirbęs 242.966 kronų neatėmus mokesčių arba per paskutinius dvylika mėnesių nepaėmęs studijų paskolos ar stipendijos.
- Gyvenau Sirijoje iki 29 metų amžiaus. Per tris metus Norvegijoje įgijau daugiau žinių nei per visus dvidešimt devynis metus Sirijoje. Norvegija man davė nepaprastai daug. Jeigu gaučiau darbą galėčiau su kaupu grąžinti šiai visuomenei tai ką ji man davė ir gaučiau galimybę pasilikti šioje šalyje, - sako Yiadas.

Dabar jis išgyvena iš pajamų, kurias sutaupė per pažintinę programą.
- Išsilavinimą aš turiu. Man neaktualu pradėti vėl studijuoti. Tada reikia pradėti nuo vidurinės mokyklos. Iki kol pabaigsiu studijas man bus 40. Jeigu gaučiau darbą nebūčiau našta visuomenei, iš manęs būtų daugiau naudos, o ne išlaidų, - sako Iyadas.

Darbdaviai nepasiduoda   

Valymas yra viena iš sričių kur Yiadas išsiuntė daugiausiai darbo prašymų.

- Pastaruoju metu praradome nemažai savo klientų. Dėl to jau kuris laikas nepriimam naujų darbuotojų. Drįstu teigti, kad 95 procentai mūsų darbuotojų yra užsieniečiai. Įskaitant ir vadovybę. (Užsukus į jų tinklalapį radau, kad viena jų - lietuvė). Įdarbinant darbo paraiškos teikėjo tautybė arba vardas neturi reikšmės, - sako Nina Iversen, RVS valymo firmos esančios Osanėj, Bergeno priemiestyje, vykdomoji vadovė. Šioje firmoje Yiadas tap pat ieškojo darbo.
Jis taip pat išsiuntė daugybę prašymų dirbti darželyje asistentu. Žmogiškųjų išteklių
(Human resources) vadovė darželių tinklui "Akacija", Gro Gundegjerde, teigia, kad jiems reikia įvairių tautybių darbuotojų.
         Ji vis tiek mano, kad ieškantieji darbo galėtų labiau pasistengti bandydami rasti darbą.
- Ne tie, kurie parašo geriausią prašymą arba geriausiai pasirodo pokalbio metu yra tinkamiausi šiam darbui, - teigia Gro.

Vardas turi reikšmės

Norvegija turi problemą, kad darbo ieškantys užsieniečiai neturi tokių pačių galimybių, kaip vietiniai, sako Jon Rogstad, sociologijos profesorius ir tyrimų vadovas privačioje visuomenės mokslų tyrimų organizacijoje "Fafo". 2012 metais atliktame tyrime mokslininkai išsiuntė 900 paralelių darbo prašymų. Viename prašyme buvo tipiškas kitataučio vardas, o kitame tipiškas norvegiškas vardas.
- Projekto rezultatai parodė, kad imigrantas turėjo 25 procentais mažiau galimybių būti pakviestas į darbo pokalbį, nei vietinis gyventojas. Nėra jokių abejonių, kad vardas turi reikšmės, - sako profesorius Rogstad.
 
Jis mano, kad baimė įdarbinti ne tą žmogų įtakoja darbdavių pasirinkimą.
- Darbdaviui ir taip pakanka įtampos, nes reikia žūt būt nepasirodyti rasistu, bet tuo pačiu įdarbinti reikiamą žmogų. Svarbiausia darbdaviui yra nesuklysti įdarbinant reikiamą žmogų. Aš manau Norvegijos darbdaviai turi pradėti labiau rizikuoti ir bandyti dažniau įdarbinti darbuotojus su užsienietiška kilme, kad situacija pagerėtų, - sako Rogstadas.



Mano komentaras: Daug tokių istorijų galėčiau papasakoti. Man skaudu, kad taip yra, bet aš negaliu nieko padaryti, nes pati esu šios sistemos dalis ir pati esu atvykėlė. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, nėra skirtumų tarp vietinių ir atvykėlių, bet tik ilgainiui pamatai, kad iš tikrųjų jie yra didžiuliai, tik plika akimi nematomi, plius jie yra labai gerai maskuojami, nes kaip buvo paminėta straipsnyje nevalia pasirodyti rasistu. Skirtumai taip pat yra labai subtilūs ir ne visi juos pastebi. Tai subtilūs kultūriniai skirtumai, istorija kurią vietiniai dalinasi ir yra išgyvenę, dialektai, o ne standartinė bendrinė kalba, seni televizijos šou ir vietiniai herojai.Aš žinoma esu tik stebėtoja, bet man atrodo, kad norvegas yra įpratęs gauti tai ko užsinorėjo, o atvykėlis turi tenkintis tuo kas liko. Stebiu ir mokausi iš šios visuomenės su dideliu smalsumu, nes kas man belieka, tik viena žinau norvegams sienos statyti greitu metu tikrai nereikės. Jie visko pasieks savo subtiliais būdais.  







Comments

Popular posts from this blog

14 tūkstančių Norvegijos kronų už vieną laikraštį

Patyčios