mamosblogas

Norvegiją visi įsivaizduoja vos ne kaip amžino įšalo žemę. Tačiau čia kur gyvenam oras yra labai panašus į Lietuvos klimatą. Nesam visai Norvegijos pietuose, bet nesam ir prie Nordkapo. Žodžiu vedu prie to, kad oras iki vakar buvo lietingas, bet vakar ir šiandien viskas pasikeitė ir dabar kieme tikrai graži tipiška žiema su visais atributais: ir šaltukas (-5), ir sniegas, ir girgždesys po kojomis. Nepratus tai net šalta. Į lauką mano mažoji turi išeiti bet kokiu oru. Ir aš, žinoma, noriu, kad ji išeitų, bet TIK su PIRŠTINĖM! O ji pabūna su pirštinėm daugiausia 10 minučių ir demonstratyviai numeta jas ant sniego. Ir kaip mama gali džiaugtis žiema tokiu atveju? Pradeda graužti sąžinė dėl sekančių momentų: 1. Kokia aš mama nesugebanti uždėti pirštinių? (Galvoja prašalaitis) 2. Kaip jai nušals pirštai. 3. Štai kodėl varva nosis paskui. 4. Susirgs, susirgs... Tačiau matau, kad ji kažkaip adaptuojasi. Pirštai nėra visai nušalę, o ir nosis nebe taip baisiai varva. Bet pirštinių kole

Aną rytą su Eli žiūrėjau norvegišką rytinę laidą vaikams. Kai kas mane joje nustebino. Viskas buvo kaip ir visose vaikiškose laidose - dainelės, pliušinis kalbantis personažas, reportažai, multikai. Laidą vedė mergina mulatė vardu Haddy ir norvegas vaikinas, vardu Atle. Vaikinas ir patraukė mano dėmesį kiek vėliau. Iš vaikino megztinio kyšojo tatuiruotės gabaliukas, kaip dabar madinga. Pamaniau, ai truputį pasitatuiravęs, bet slepia, nes vaikučių laidoje. Vėliau į svečius atėjo Tūdžis (Tooji). Tai norevgų daininkas kilęs iš Irano. Jis vilkėjo baltus marškinėlius su trumpom rankovėm, skrybėlę ir ilgą plaukų sruogą vienoje galvos pusėje. Kai jis atėjo visi apsikabino, pašnekėjo, vėliau Tūdžis su Atle sutraukė dainą "Last Christmas". Po kiek laiko, pagrindinis laidos vedėjas Atle atėjo apsirengęs taip kaip Tūdžis, kopijuodamas jį: su trumpų rankovių marškinėliais, skrybėle bei ilga juodų plaukų sruoga ant vienos galvos pusės. Viskas lyg ir įprasta, bet laidos vedėjo visos rank

Nuvedžiau Eli į darželį. Prieš išlipdama iš mašinos ji pasigriebė lietuvišką knygutę 'Aladinas'. Pagalvojau, gal negerai eiti į norvegišką darželį su lietuviška knygute. Be to aš gerbiu Maironį, Kudirką bei knygnešius. Su ta intencija bandžiau knygutę atimti, tačiau kilo kažkas panašaus į isteriją. Eli pradėjo judėti aukštyn, žemyn, taip apsunkindama kombinezono nuvilkimą, todėl nusprendžiau, kad dėl šv. ramybės knygutę reikia grąžinti. Kitas reikalas buvo, kad Eli grįžo iš darželio ne su savo pirštinėm. Įėjusi į grupę kol Eli sėdėjo ant 'soft cushion' prieškambaryje, pasakiau tai vienai iš aukėtojų. Jos labai susijaudino, susirūpino ir užvedė bylą apie tai. Bandys išsiaiškinti kieno tai pirštinės ir kur tikrosios Eli pirštinės. Išėjusi iš daržėlio nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau sūrio. Kepsiu 'scounsus' iš mano kito Low Carb Lietuva blog'o. Parėjus įdėjau sūrį į šaldytuvą ir išėjau bėgti krosą. Nubėgau 2 ratukus ir 2 nuėjau. Grįžusi 'priėmiau'

Šiandien Eli eina į darželį. Ir šiandien darželyje jie turi taip vadinamą Jule bord šventę ,  kuri išsiverčia kaip kalėdinis stalas/ kalėdinės vaišės. Darželio mėnesiniame laiške buvo pranešta apie tai, kad tą dieną vaikučiai turi būti apsirengę puošniais drabužiais. Tiesą pasakius, tik dabar parėjus iš darželio žvilgtelėjau ką reiškia 'i fin stas'. Tai reiškia prašmatnūs, puošnūs drabužiai. Iš vakaro susiplanavom dvi sukneles, bet jų nepasimatavom. Ryte prieš išeinant pradėjom rengtis vieną iš dviejų suknelių, kurią mano sesuo parvežė iš Ispanijos. Ant suknelės apačios išsiuvinėti vintažiniai auksiniai sekvinai. Ir ką sau manot? Suknelė buvo per maža! Tada nusprendėm vilktis kitą kiek kuklesnę trikotažinę suknelę su siuvinėtu drugeliu ant priekio. Po apačia parengiau dar vienus trikotažinius marškinėlius nes suknelės kaklas buvo gana atviras. Turėjau močiutės pirktų puošnių suknelių, bet pagalvojau, kad jos per puošnios. Be to, jeigu vaikai eis į lauką, kas iš jų liks

Lietuviams, kurie net nemokėdami nei vienos užsienio kalbos žino sudėtingą norvegišką žodį ' barnevernet ' (vaikų teisių apsaugos tarnyba) tikriausiai sukels šoką, kad Norvegijoje yra moterų atvirai sakančių jog vaikus auginti nėra lengva. Ir iš tikro. Kur ir kada galima pradėti skųstis? Juk viską turi priimti su nuolankumu, šypsena ir dėkingumu. Nes jeigu padejuosi, juk tikriausiai esi bloga motina! Manau dėl to daugelis motinų bijo dalintis savo kasdienybe. Neseniai viena mano pažįstama, kuri dabar turi  2 mėn. kūdikį, Facebook'e įdėjo įrašą apie tai, kad jos mažylė užmiega tik jai sujungus visus elektros prietaisus. Tai sukėlė komentarų bangą. Ji atsakė į keletą klausimų, bet labai greitai visą įrašą su komentarais panaikino ir nugrimzdo į anonimišką slaptą tylą. Arba savo elektros prietaisų triukšmą, kurio niekas, niekas neturi girdėti. 'Tai asmeniška, ką žmonės pasakys?', tikriausiai galvoja ji. Dėl to aš nutariau pasidalinti. Pasidalinti ta kasdienybe, k